Žiema

Ir štai atėjo vėl žiema,
Kažkas jos laukė,
Kai kas ne,
Kažkam ji atnešė vargus,
Kažkam, na..., kaip vaikam – džiaugsmus.



Tai laisvė nuo ilgos dienos,
Ir nuo sunkių ruošos darbų,
Kai tu gali nuo pat aušros
Stovėt ant gruodo pamatų.

Tik pažiūrėk, kaip linksma čia,
Sakyti žiemai, kad ir mes,
Vėl džiaugiamės žiemos sniegu
Aplink taip balta ir gražu.

Smagu, kai žemė miega,
Lyg po sunkių dienos darbų.
Kai tu gali per purų sniegą,
Praeit nepramintu taku.

Eini, eini... ir noris kristi,
Nuslyst į patalus minkštus.
Pajaust dangaus prisilietimą
Prie viso kūno...
Kaip svaigu.

Gal vien todėl
Mes sugalvojom
Daryti „angelus“ sniege,
Nes sniegas,
Tai dalelė rojaus,
O ten mums noris,
Traukia? ...Ne?

Ir noris krist,

Pamiršti viską,
Kas širdį spaudė
Daug dienų
 Ir noris vėl žiūrėt į dangų,
Į tolį, erdvę
Be kraštų.

Kaip įdomu manyti,
Kad ką tu
Bedarytumei šį syk,
Tikriausiai žemėje atrastum,
Kažką,
Kas daro taip kasryt.

Kokie mes esame įdomūs,
Ir aš, ir tu, ir jis, ir ji.
Kaip noris mums visiems rytojų
Surast kitokį nei  kiti.

Ir kaip mums norisi kas rytą
Su savo angelais pakilt,
Pakilt į pasakų pasaulį,
Pakilt ir vėl namo sugrįžt.

Parnešt kitiems beribę erdvę,
Beribę tyla,
Nes  joje,
Tu surandi ,
Kas buvo vakar,
Kas bus dar šiandien,
Ir kas dar.... ne...

2010-12-15